Search
  • Mingailė Žemaitytė

iš dykų dienų

Updated: Apr 29, 2021

Vieną dieną, pavargus nuo triukšmo, patraukiau kur kalvos ir dykynės tarpsta. Ten sutikau atsiskyrėlį, kuris saulei tekant ir leidžiantis lesina povus. Girdėjau, kaip šie paukščiai jam dėkoja. Ilsėjausi milžiniškame Banyan medyje, kurio šaknys išorėje. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokio medžio. Šie medžiai laikomi šventais ir reprezentuoja amžinybę. Šio medžio sanskrito vardas bhaupada reiškia vienas su daug pėdų. Vienas su daug šaknų. Vienas su daug jausmų. Vienas su daug minčių. Galvojau apie žmogų ir amžinybę. Jaučiausi labai artima ir kartu labai tolima šitam pasauliui. Norėjosi visa įkvėpti ir išdainuoti. Tada išgirdau vaikų klegesį.


Kalvotame lauke gyvena kelios šeimos. Keli šiaudiniai namukai, vytelių dušas, kelios karvės ir geltonų gėlių laukas (šios – vabzdžiams, o tai kas tarp jų užsėta – žmogui auga). Tiek pakanka. Užeinu į vieną iš šiaudinių – ten moteris skraiste užsidengusi veidą maišo tešlą čepačiams. Prisėdu šalia. Su savimi turiu kankles. Rodo pirštu ir klausia, kas tai. Kaip gerai, kad pasiėmiau į kelią, vietoj kalbos. Pagroju. Susirenka daugiau klausytojų. Visiems labai smalsu ir juokinga, pirmą kartą šią šeimą lanko ateivis. Netrukus esu vaišinama chai – juoda arbata su pienu, prieskoniais ir cukrumi – pagrindinis indų svetingumo gestas, priežastis atokvėpiui. Kuo geresnė nuotaika, tuo daugiau cukraus, – šypsosi bedantis senelis, – tai pilna jėgų būsi. O kad galėčiau perduoti jums tą juoką.


Teesie. Leiskite dalykams vykti, tekėti. Kiek daug mums yra duota patirti ir pažinti! Sako po to reikia vis mažiau. Motina Teresė linkėjo žmonėms negyventi be gyvenimo ir nemylėti be meilės. Ir aš šito mums visiems linkiu.



67 views0 comments

Recent Posts

See All

*