Search
  • Mingailė Žemaitytė

puodelių terapija

Updated: Feb 7, 2021

Kiek puodelių turi sudužti, kad mažiau priklausyčiau nuo daiktų? žmonių? lūkesčių?

© Dovilė Martinaitytė - Tarallo


Turiu silpnybę gražiems keramikiniams indams, ypač puodeliams. Noriu papasakoti trijų puodelių istoriją (apie save).


Pirmojo puodelio istorija prasidėjo Barselonoje prieš beveik 8 metus. Vaikštinėdamos tarp galybės daiktų, akys sustojo ties jaukiu, Kalėdas primenančiu, raudonu iš vidaus ir su keliais sluoksniais spalvų išorėje, tarsi būtų tepliotas pirštais, puodeliu. Raudona ne mano splava, bet puodelis man iškart patiko. Nutariau įsigyti. Labai mėgstu daiktus, kurie nesukelia manyje abejonės. Nes šiaip jau esu linkusi vertinti ir nuolat skaičiuoju.

Prie puodelio iš karto prisirišau. Visur jį su savimi nešiojausi, vienu metu net parsinešiau į savo kambarį (bendruose namuose), kad niekas kitas iš jo negertų. Labai saugojau ir mėgavausi iš jo gerdama. Pernai metais sesė netyčia jį sudaužė.


Buvo ir dar vienas puodelis. Šį radau Cormatin kaimelyje, netoli Taize, kai vieną dieną pabėgusi nuo rutinos ieškojau nuotykių. Puodelis iškart patraukė savo neįprasta forma, kuri man priminė širdį. Baltas puodelis su švelniomis, juodomis ir pilkomis linijomis, tarsi jūros pėdsakais aplink liemenį. Nedidelis, o kadangi kavos ir arbatos tuo metu turėdavo būti daug, dažniausia jo fukncija mano draugijoje tebuvo stovėti grakščiai ant lentynos. Mažas, tobulai netobulas, džiuginantis puodukas. Šitą netyčia sudaužė vyras.


Prieš kelias savaites Alpėse nusipirkau nuostabų turkio spalvos puodelį. Šįkart aukštą. Kaip ir prieš tai buvusieji, šis irgi be rankenėlės. Kas gali būti geriau nei plika šiluma tarp delnų? Turbūt daug dalykų, bet vis tiek :) Puodelį nudirbo vienuolė, o jo viršuje puikavosi ornamentas. Vėl jaučiausi tarsi būčiau atradusi kažką labai savo. Supakavau į popierių ir saugiai padėjau į lentyną. Praėjusią savaitę šitą netyčia sudaužiau pati. Kaip tik prieš tai įvykstant, sulaikiau savyje vieną pyktį, galbūt dėl to puodeliui sudužus kažkas palengvėjo.


Braukiau pirštu per nuskilusią viršūnę ir prisiminiau šį paveiksliuką - aukso gijomis suklijuotą sudužusį puodelį, kuris japonų lyginamas su žmogumi. Gražus palyginimas.


visi puodeliai turi polinkį dužti


visi žmonės taip pat turi polinkį dužti


daužyti


bet jie taip pat turi polinkį gyti


ir gydyti


Taip ir gyju nuo daiktų, žmonių ir lūkesčių priklausomybių. Puodelių terapija.


Jaučiu, kad veikia.


© Dovilė Martinaitytė - Tarallo

47 views0 comments

Recent Posts

See All

*