top of page
MINGAILĖ
ŽEMAITYTĖ
MELDAIKĖ
Aš Mingailė. Prisimenu, kai taupiau savo pirmajam skaitmeniniui fotoaparatui. Kaip laukiau to siuntinio. Po to uoliai mokiausi internete ir iš kitų fotografų. Vėliau tai, ką išmokau, norėjau pamiršti. Leisti sau kurti spontaniškai, be fotografinių taisyklių. Susiliejusios nuotraukos ir nelygūs horizontai gali būti labai gražu! Dar buvo analoginės fotografijos ir ekperimentų metas. Džiaugsmas išryškinus juostą ar liūdesys ją praradus. Kelionės. Nuotraukomis ėmiau pasakoti istorijas ir dalintis sava patirtimi. Supratau, kad ne mano yra studijinė fotografija ir kaip mane įkvepia gamta. Tokie natūralūs procesai kaip maudynės ar sėdėjimas prie laužo. Žmogus. Šiek tiek pasimetęs prieš fotoaparatą, pamirštantis apie jį, norintis patirti, o gal papasakoti apie save?
Stebiu save ir savo kūrybą – keičiuosi ir skleidžiuosi, o su manim kartu ir fotografija.
Jeigu galėčiau pasirinkti
Fotografuočiau vyrą savo glėbyje laikantį mylimą moterį, mamą, bičiulį. Statantį namus, žaidžiantį su vaikais, gyvą savose stichijose.
Fotografuočiau moterį savo glėbyje laikančią pievas, miškus, kūdikius, visą pasaulį, save pačią. Tada visa paleidžiančią, atsipalaidavusią, laimingą.
Ir nelaimingą fotografuočiau, jei tik ji leistų.
Fotografuočiau seseris – ryšį, moteriškumą, draugystę.
Senelius fotografuočiau. Rymančius prie savo gryčios, kalbančius maldą ir laiminančius. Jų rankas, raukšlių vagas, šypsenas ir vargus.
Gamtą, miestą, namus, detales, prisilietimus, susijungimus, ritualus, kūrybą. Buiteką.
Tai, kuo norite pasidalinti.
Ir tai, ko dar nežinau.
bottom of page